Šv. Pranciškų prisiminus
Vilkaviškio vyskupijoje
Vilkaviškio dekanate
LANKELIŠKIAI. Senų, mažų, nuošalių kaimo parapijų gyvenimai man dvelkia skirtinga paslaptimi, kurioje sutalpinta tik ten praėjusios istorijos, paprastų žmonių išmintis, jų pamaldumas…
Spalio 6-ąją Lankeliškių Švč. Trejybės parapija šventė Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidus, minint šio šventojo gimimo dangui 800 metų sukaktį, ir jo pamokanti istorija beldėsi į susirinkusiųjų širdis…
Jau pirmuosiuose homilijos sakiniuose šią parapiją aptarnaujantis Vilkaviškio dekanas kan. Virginijus Gražulevičius paryškino šv. Pranciškaus gyvenimo kontekste mirties sąvoką: pati mirtis numirė šventajame, kuris savo gyvenimu paliudijo esantis alter Christus (kitas Kristus). Šventasis Pranciškus mirtį vadino seserimi, giedodamas „Saulės giesmę“, nes jis matė esantį Kūrėją, kuriame Visa yra gyva amžinai. Žodžiais „alter Christus“ nusakomas ir kunigystės išpildymo būdas. Kunigas, teikiantis sakramentus, neveikia pats kaip asmuo, bet per jo asmenį veikia Kristus. Kunigas visiškai atiduoda save, kad per jį veiktų Šventoji Dvasia. Šventasis Pranciškus Asyžietis visą save – kūnu ir siela – atidavė Kristui.
Tikėjimo dėka daugybė vyrų ir moterų pasišventė Kristui, kad galėtų gyventi Evangelijos paprastumu. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdys mums kalba apie tikėjimą Kristaus žodžiu, padeda eiti iki mūsų pačių šventumo kelio tikslo. Šv. Pranciškus netyrinėjo Šventojo Rašto, bet Evangelija jam reiškė vieno asmens kvietimą kitam. Pranciškus savo gyvenimu liudijo Kristaus gyvenimą ir tuo dalijosi. Jis puikiai suprato, kad tiek Dievo žodis, tiek Eucharistija, yra ženklai, užtikrinantys Dievo buvimą tarp žmonių. Šventojo pavyzdys kviečia daryti tai ir ten, kur Dievas siunčia ir ko prašo iš žmogaus, suderinti sielos gyvenimą su kasdienybe… Asyžiaus šventasis gyveno visai kitokiu laikotarpiu nei mes, tačiau jo mintys prasmingos ir dabar – jis ragina matyti Kristaus buvimo bažnyčioje ženklus. Jo priesakai mylėti Kristų yra didžiulė pamoka mums, skubantiems, niekur nespėjantiems, viską užmirštantiems ir t. t. Ir kokie būtume turtingi, jei atsisakytume savo visažinio ir teisėjo vaidmens, nuoširdžiai savęs paklaustume, ko galiu pasimokyti, ką galiu pasiimti ir prisitaikyti sau iš kiekvieno sutikto žmogaus istorijos? Jei prie Dievo malonės sugebėtume prisiliesti kaip vaikai ir suprastume, kad mūsų gyvenimą laiko Dievo mylinčios rankos…
Verta priminti, kad Lankeliškių vardas susietas su skaudžia Antrojo pasaulinio karo pirmosios dienos istorija, kai šios parapijos klebonijoje trys kunigai (Justinas Dabrila, Jonas Petrika, Vaclovas Balsys) enkavėdistų buvo suimti ir išvežti nukankinti Budavonės miške. Į XX amžiaus tikėjimo kankinių sąrašą įrašytų dvasininkų atminimas gerbiamas nukankinimo vietoje, bet čia, Lankeliškiuose, ir be atskiro įvardijimo tarsi gyvas jų paliktas ir skleistas dvasinis laukas, čia yra atminimo ženklai, kryžius… Šių kunigų kankinių likimas tai tarsi susišaukia su paliudijimu „alter Christus“…
Po šv. Mišių kukli Eucharistinė procesija, su Viešpatį šlovinančiais visais atlaidų dalyviais nuvingiavo šventoriumi aplink senosios bažnyčios saugomus griuvėsius, atgal į mažąją bažnytėlę. Negalėjai nepastebėti dar vieną šios mažos parapijos išskirtinumą: vyrų matėsi daugiau nei moterų ir jie be atskirų prašymų patarnavo procesijoje, nešdami vėliavas.
Parapijiečiai bažnyčioje prie altoriaus dar buvo išdėstę rudens gėrybių iš savo daržų. Jas kunigas palaimino, o po šv. Mišių moterys jomis apdovanojo ir patį kleboną.
Dievo malonių pasisėmusieji ir apdovanotieji rudens gėrybėmis visi žmonės buvo pakviesti užsukti į Klampučių bendruomenės namus ir kartu paminėti Pagyvenusių žmonių dieną. Pirmiausia buvo pasveikinti gėlių žiedais ir mažomis dovanėlėmis garbingo amžiaus sulaukusieji šio krašto senoliai. Kaip sakė bendruomenės pirmininkė Zita Birštonienė, jie yra „mūsų pamatas ir dvasia, kurią tęsiame ir turime tęsti mes.“
„Labai smagu, labai gera su jumis. Tegul ta bendrystė šildo jus, užkrėskite ta šiluma, kuri sklinda tarp jūsų ir iš jūsų visus kitus“, – sveikinimus išsakė dekanas kan. Virginijus Gražulevičius ir patikino, kad net savo feisbuke pasidžiaugs ir paskleis, kaip parapijiečiai moka gražiai švęsti atlaidus.
Ir šv. Mišiose dalyvavęs Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas sveikino šventės sumanytojus bei susirinkusius senolius, linkėjo, kad tolimesniame gyvenimo kelyje visus lydėtų tikėjimas, kuris suteikia prasmę tiek džiaugsme, tiek liūdesyje, tiek tokiose šventėse. Seniūnas linkėjo visada išlikti mylimais, mylinčiais ir reikalingais su savo sukaupta patirtimi, kuri brangiausia dovana vaikams ir anūkams.
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotrauka
„XXI amžius“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 37–38 (2602–2603)